Viską suversdavo paauglystei
Maištingas paauglys – tokią etiketę nuolat nelaimingam, mokyklos vengiančiam ir gerų santykių su artimaisiais bei draugais nesugebančiam išlaikyti Dovydui klijuodavo aplinkiniai. Tuomet 17-metis jaunuolis ir pats galvodavo, kad jo niekas nesupranta, visi prieš jį nusistatę, tačiau padėtis nuolat prastėjo.
„Kasdienybė buvo keista. Racionaliu protu suprasdavau, kad viskas gerai, nėra dėl ko jaudintis, tačiau dangus kažkodėl griūva. Vos atsikėlus iš lovos iškart jausdavau suirzimą ir stengdavausi imtis veiklos, kuri atitrauktų nuo šios būsenos, nesvarbu, ar tai būtų serialai, kompiuteris, ar knyga“, – atvirauja Dovydas.
Dėl visko nepatenkinto paauglio kelias iš namų vis rečiau driekdavosi iki mokyklos – jis neprisiversdavo lankyti pamokų, pašlijo ir santykiai su mokytojais, o užuovėją rasdavo tik bendraminčių kompanijoje. Visgi skirtumai ryškėjo ir čia – nuolat varginęs nerimas peraugo į fizinius negalavimus: skrandžio ir galvos skausmus. Taip pat siaurėjo ir draugų ratas, galiausiai vaikinas bendravo vos su trimis žmonėmis.
„Pirma – chaosas galvoje ir tik kur kas vėliau pradedi suprasti, kad kažkas negerai“, – tuometinę realybę apibūdina pašnekovas.
Išgelbėjo smalsumas
Apie tai, kad gali sirgti depresija, Dovydas suprato visiškai atsitiktinai – vienoje tinklalaidėje jis išgirdo depresijos požymius ir suprato, kad panašumų – išties nemažai. Vis dėlto, nors ir būdamas smalsus ir sužinodamas vis daugiau apie savo ligą, jis galvojo, kad tai nieko rimto – tiesiog jo asmenybės bruožai ir nedrįso žengti pro specialistų duris. Visgi kreiptis į psichoterapeutus jį galiausiai privertė mama.
„Galima sakyti, nuvedė mane už rankos, nes nebegalėjo kęsti mano „mažesnio gyvenimo“, kaip jį vadindavo. Tai iškart davė naudos – jau pirmo apsilankymo metu man paskyrė vaistus, pamažu gerėjo, nes specialistė mokėjo nuraminti, kartodavo, kad tai ne pasaulio pabaiga“, – pasakoja vaikinas.
Jam tuomet buvo nustatyta sunki depresija, kurią patiria vos 1–2 procentai žmonių – pacientai dažnai negali net pajudėti, kartais net nustoja valgyti, visiškai prarandamas darbingumas, jiems sunku net nusiprausti. Nors psichoterapeutės kabinete buvo jaučiamas progresas, tačiau jau greitai prireikė ir psichiatro pagalbos. Jaunuolis nuo savo problemų pabėgti bandė ir keliaudamas: iš pradžių ilgesniam laikui išvykus į Prancūziją, o vėliau – į Angliją, jam pagerėjo, tačiau teigiamas efektas greitai baigdavosi. Nuolatinė niūri būsena versdavo nustoti vartoti vaistus, o nepasiduoti ragindavo tik smalsumas.
„Kad sužinotum, ar bus geriau, turi sulaukti rytojaus. Man to užteko, buvo įdomu, kas bus toliau. Sugrįžti prie gydymo paskatindavo ir noras geriau gyventi – jokios romantikos tokioje kasdienybėje“, – atvirauja pašnekovas.
Išbandė tuziną skirtingų vaistų
Ilgainiui Dovydas susidūrė su nepavydėtina padėtimi – netiko nei vieni, nei kiti vaistai: nuo vienų miegodavo per mažai, nuo kitų – per daug, sutriko lytinė funkcija. Galiausiai jis išbandė net tuziną skirtingų vaistų, o išsigelbėjimu tapo gydytojos jam pasiūlyta kitokia vaistų kombinacija.
„Galima sakyti, kad manimi besirūpinusios psichiatrės kompetencija ir rūpestis man padėjo susitvarkyti gyvenimą. O pati liga mane išmokė juo džiaugtis – kiekviena normalia diena, kai tau neskauda, nenori mirti, kai gali atsikelti iš lovos, džiaugtis vėju, saule ar lietumi. Man dabar 28-eri ir esu laimingiausias per visą savo gyvenimą“, – atvirauja jaunuolis.
Pats praėjęs sunkų kelią, jis ragina vos pajutus depresijos simptomus iškart kreiptis į specialistus. Ypač kai tai jau nebėra stigma, o su psichologinėmis problemomis susiduriama gana dažnai – Lietuvoje depresija serga daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, didelė jų dalis nedirba, tampa neįgaliais ar nusižudo.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pradžioje pripažinti ligą yra išties sunku – žmonės negalvoja, kad jiems taip gali nutikti. Deja, tik kur kas vėliau pradedi nebijoti apie tai kalbėti“, – sako Dovydas ir ragina nedelsti. Juk tik laiku ištiesta ranka jam dabar padeda turėti visavertį gyvenimą.